Akcizų teorija ir praktika, arba kitoks nei laisvosios rinkos ekspertų požiūris

Gegužės 26 dieną LRT internetiniame tinklalapyje buvo paskelbtas Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentės Rūtos Vainienės komentaras apie akcizų alkoholiui ir degalams didinimo žalą. LLRI ne kartą kritikavo ir akcizo tabako gaminiams didinimą. Pagrindinis tokioje kritikoje naudojamas argumentas, kad šių gaminių kaina nėra elastinga ir, kad akcizo didinimas padidins nelegalios prekybos apimtis ir dėl to valstybė praras biudžeto įplaukas.
     Kadangi LLRI ekspertai komentuoja visas sritis (tas pats žmogus yra ekspertas vienu metu ir švietimo, ir sveikatos, ir akcizų ir kt. srityse), nusprendžiau, kad ir man kaip sveikatos specialistui nebus per įžūlu pakomentuoti ekonominius klausimus. Tik skirtingai nei LLRI ekspertai prieš tai, kaip sakoma, „pavarčiau knygeles“ ir mokslinius straipsniu bei pasidomėjau, ką apie tabako ir alkoholio akcizus mano pasaulio ekonomistai. Pasirodo, kad LLRI ekspertai savo įžvalgomis pretenduoja „perspjauti“ visas ekonomines teorijas (kurias neva mini ir pati Rūta Vainienė savo komentare). LLRI ekspertai pretenduoja į aukštesnį ekspertinį lygį nei Pasaulio bankas. Bet palikim jų ambicijas kurti naujas ekonomines teorijas ir pereikime prie faktų.
     Rūta Vainienė savo komentare teigia „ekonomikos teorija byloja apie akcizinių prekių neelastingumą pajamoms – šių prekių paklausa kinta nežymiai, jei sumažėja pajamos.“ Neaišku iš kur ponia Vainienė tą teoriją ištraukė, nes ji prieštarauja net ir pati sau. Tame pačiame sakinyje teigia, kad kaina nėra elastinga, o jau sakinio pabaigoje teigia, kad paklausa kinta. Tai, kad paklausa kinta, rodo nors ir mažą, bet vis tik egzistuojantį kainos elastingumą. Ekonomikos teorija kalbanti apie kainos elastingumą išskiria penkias kainos elastingumo kategorijas: visiškai neelastinga (0), santykinai neelastinga (−1 < n < 0), idealiai elastinga(-1), santykinai elastinga (−∞ < n < −1) ir absoliučiai elastinga (n = −∞). Kainos elastingumas rodo, kaip kintant prekės kainai keičiasi jos vartojimas. Pavyzdžiui jei prekės kainai padidėjus 10 procentų jos vartojimas sumažėja 4 proc. , tai reiškia, kad kainos elastingumas yra -0,4. Jei prekės kainai padidėjus 10 proc. jos vartojimas sumažėja 10 proc. tai kainos elastingumas yra -1 ir t.t. Taigi panašu, kad LLRI prezidentė painioja ekonominius terminus arba sąmoningai klaidina visuomenę. Įvairūs pasaulyje atlikti tyrimai nustatė skirtingą tiek tabako, tiek alkoholio kainų elastingumą, kuris priklausė nuo šalies ekonominio lygio, gyventojų pajamų ir net vartojimo nuostatų.
     Pasaulio banko publikacijoje „Curbing the epidemic“ teigiama, kad tabako gaminių kainos elastingumas yra nuo -0,4 iki -1. Didesnis kainos elastingumas nustatytas mažiau pasiturinčiose šalyse. Toje pačioje studijoje teigiama, kad 10 proc. tabako kainos padidinimas pasaulyje paskatintų 40 mln. rūkorių mesti rūkyti ir 10 milijonų sumažintų mirčių skaičių. Štai jums ir magija, juk už tų ekonominių skaičiukų slepiasi ne tik žmonių mirtys, bet ir tabako gamintojų pajamos. Kainos didėjimui itin jautrūs vaikai, ir pirmiausia tie, kurie dar nėra prekės vartotojai. 1987 metais Philip Morris (JAV) teigė „1982-83 m. tabako gaminių kainos stipriai pakilo, užkirsdamos kelią 600,000 paauglių pradėti rūkyti… 420,000 iš tų kurie nepradėjo rūkyti būtų buvę PM rūkoriai… Mes patyrėme neproporcingai didelę žalą. Mums nereikia, kad tai pasikartotų.“ Todėl ši pramonė, taip, kaip alkoholio ir naftos pramonė visame pasaulyje finansuoja organizacijas kaip LLRI tam, kad kaip agresyviau ir intensyviau būtų neigiama didesnio šio produktų apmokestinimo nauda valstybei ir jos piliečiams.
     Vainienės teigimu šių prekių kainų neelastingumas yra priežastis, dėl kurios apmokestinamos būtent šios, o ne kitos prekės. Reikia pripažinti, kad požiūris labai ekonominis, bet ponia Vainienė ir vėl pamiršo, kad pagrindinis tabako ir alkoholio akcizo tikslas yra ne biudžeto pildymas, bet šių prekių vartojimo reguliavimas. Vadovaujantis LLRI ekspertų logika reikėtų tiek sumažinti tabako ir alkoholio akcizą, kad maksimaliai augtų šių produktų vartojimas ir įplaukos į biudžetą. Tik įdomu ar gerbiami ekonomikos specialistai skaičiavo kas kompensuotų vartojimo sukeltą žalą, kuri daugelio pasaulio mokslininkų tyrimų duomenimis gerokai viršija surenkamus mokesčius?
     Kalbant apie alkoholinių gėrimų kainos elastingumą vėlgi tenka pastebėti, kad pasaulyje atlikti tyrimai nustatė, jog kainos elastingumas skirtingų grupių alkoholiniams gėrimams yra skirtingas. Mažiausias kainos elastingumas paprastai nustatomas alui ir vynui (nuo -0,4 iki -0,8) ir ženkliai didesnis stipriems alkoholiniams gėrimams (nuo -1 iki -1,5). Europos komisijos užsakymu atlikto tyrimo metu buvo apskaičiuota, kad jei penkiolikoje senųjų ES valstybių alkoholio kaina padidėtų 10 proc., tai per ateinančius metus būtų išvengta daugiau kaip 9000 mirčių ir surinkta maždaug 13 milijardų eurų papildomo akcizo mokesčio. Vadinasi alkoholio (kaip ir tabako) kaina vis tik yra elastinga ir jos padidinimas leidžia sumažinti produkto vartojimą bei padidinti biudžeto įplaukas.
     Ekonomikos teorija pateikia ir pavyzdžių, kuomet kaina yra visiškai neelastinga, tai yra tokios prekės kurių vartojimas yra neišvengiamas (pvz. antibiotikų vartojimas infekcijos atveju), arba tradiciniai maisto produktai (pvz. ryžiai Kinijoje). Gal tokiu pavyzdžiu Lietuvoje galėtų būti duona, bet tikrai ne cigaretės ar alkoholis, nes šios prekės priskiriamos ne prie būtinųjų (išskyrus priklausomus asmenis), bet prie prabangos prekių.
     Kad ir ne į temą, bet norėtųsi kelis žodžius pasakyti apie degalų akcizus ir jų kainos elastingumą. Matyt geriausiu atsakymu apie vartotojų elgsenos pokyčius keičiantis pajamoms ir degalų kainoms nusako pasaulinė situacija, kurioje matome, kad bankrutuoja tokie gigantai kaip General Motors, tradiciškai gaminę galingus ir daug degalų naudojančius automobilius, o tuo tarpų hibridinių automobilių srityje lyderiaujanti Toyota skelbia, kad jau turinti virš 100 000 hibridinių automobilių užsakymų ateinantiems metams. Todėl, kad ir kaip laisvosios rinkos ekspertai stengtųsi įtikinti, kad šių prekių vartojimas nepavaldus jokiems apmokestinimams, panašu, kad žmonės vis mažiau jais tiki. O galvojant dar globaliau, ar tik ne pačios naftos kompanijos stengiasi išlaikyti degalų kainas tokiame lygyje, kad jos išliktų pakankamai mažos jog nemažėtų vartojimas ir neatsirastų pakankamas stimulas hibridinių ar kitų gamtą tausojančių technologijų plėtrai. Iš ko gi tuomet gyventų šeichai ir kiti naftos magnatai?
     O kalbant apie nelegalią prekybą norisi paklausti pačių LLRI ekspertų: ar tik ne jų pačių nuolatinis priminimas visuomenei, kad nelegali prekyba gana palankiai vertinama visuomenėje ir leidžia juodosios rinkos dalyviams jaustis saugiai, o patiems vartotojams nuolat primena nelegalių prekių įsigijimo alternatyvą? Kodėl LLRI ekspertai nesivargina paaiškinti visuomenei pliusų, kurie atsiranda sumažinus išlaidas tabakui ir alkoholiui. Juk tų pinigų nebūtina išmesti, juos galima investuoti į savo verslą, išleisti sveikatingumo procedūroms, brangesniam ekologiškam maistui ir pan. O kur dar didėjantis darbo produktyvumas, mažėjantis konfliktų skaičius ir t.t.
     LLRI pozicija verslo sąlygų gerinimo prasme niekam nekelia abejonių ir nuostabos. Jau pats šios institucijos pavadinimas informuoja apie institucijos siekį siekti maksimalaus rinkos liberalizavimo. Neatsitiktiniai ir šios institucijos rėmėjai. Natūralu, kad LLRI remiančios tabako, alkoholio ir naftos pramonės įmonės siekia maksimalios valstybės dereguliacijos. Akcizai yra vieni iš verslininkų labiausiai nepageidaujamų elementų valstybės reguliavime. Didinami akcizai ne tik mažina vartojimą, bet ir siekiant amortizuoti kainos šuolį, verčia mažinti savo pelno dalį ir atsisakyti dalies pajamų. Dar neteko sutikti verslininko, kuris gera valia siektų mažinti savo pelną, nes tai prieštarautų bet kokiai ekonominei logikai.
     Bet šioje istorijoje atsiranda dar vienas žaidėjas – valstybė, kuri privalo taip reguliuoti verslą, kad pelno siekis neužgoštų visuomenės intereso, o dar tiksliau galima pacituoti LR Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad tai tarnautų bendrai tautos gerovei“. O 1997 metais paskelbtame LR Konstitucinio teismo nutarime teigiama, kad „Taigi būtų neteisinga cituotą Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą suvokti kaip valstybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą. Priešingai, kaip jau buvo minėta, valstybė šiuo atveju turi galimybę pasirinkti. Kita vertus, tautos gerovė neturėtų būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme. Be to, kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai.“ Gaila tik, kad valstybės institucijos nuolat minėdamos užslėptų verslo interesų atstovavimo keliamas problemas nepastebi, kokį didelį įtakos potencialą sukaupia tokios institucijos, kaip LLRI. Jų atstovus galima rasti prezidentūroje, ministerijose, komisijose, darbo grupėse ir pan. Todėl belieka tik apgailestauti, kad tyli tikrai laisvi ir nepriklausomi ekonomikos ekspertai.

Aurelijus Veryga