Interviu su naujuoju Vysk. M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio pirmininku

Pirmiausiai norėtųsi paklausti, kokioje šeimoje užaugote, kas pagal profesiją Jūsų tėveliai?

Užaugau darbininkų šeimoje kartu su keturiais broliais. Mano tėvelis, gimęs Punske, prasidėjus karui, kartu su šeima iš ten pasitraukė, tačiau vokiečių kariuomenė juos pavijo. Taip, būdamas 15 metų, buvo atvežtas į vokiečių lėktuvų gamyklą Sudetų krašte. Ten pirmiausia išmoko tekintojo amato. Taip pat buvo apdovanotais visokiais talentais: mokėjo piešti, kūrė eiles, buvo imlus kalboms, turėjo gerą atmintį. Pabėgęs iš gamyklos, netrukus sugautas buvo priverstas dirbti vokiečių ūkyje, kol galiausiai ir vėl pabėgęs, ir vėl sučiuptas atsidūrė koncentracijos stovykloje. Iš ten amerikonų išgelbėtas skubėjo grįžti į Lietuvą. Čia jo laukė ne pyragai, o sovietų kalėjimas. Po Stalino mirties atvyko į Klaipėdą. Ten susitiko su mano mama, kuri buvo atvykusi iš Žemaitijos kaimo ieškoti darbo. Buvo pramokusi kirpėjos amato. Nusprendę susituokti tėvai netrukus gavo darbo pasiūlymą Kaliningrade. Kai ten gimiau vyresniajam broliui jau buvo šešeri. Norėdami, kad jis mokytųsi lietuviškoje mokykloje, tėvai vėl grįžo į Lietuvą.

Kokie keliai Jus atvedė į kunigystę, kada pajutote pašaukimą?

Apie pašaukimą kunigystei ilgai minčių nebuvo - labai jau buvo nepalanki aplinka tokiam kvietimui išgirsti. Tėvelis, patyręs skaudžių gyvenimo smūgių ir matęs karo baisybes bei pokario neteisybes, ilgam nusigręžė nuo Dievo, neradęs atsakymo, kodėl Viešpats tokiems dalykams leidžia įvykti. Todėl kalbų apie Dievą namuose nebuvo. Tarp draugų taip pat. Mokykloje - juo labiau. Baigęs Klaipėdos politechnikumą buvau paimtas į kariuomenę. Ten ant sienų Nukryžiuotojo nesimatė. Tik išvykus darbuotis į Užbaikalę gyvenau tarp budizmą išpažįstančių buriatų, mačiau jų tikėjimo reiškimąsį kasdienybėje. Didelių klausimų nekėliau, bet pagarbą jaučiau. Užsidirbęs pinigų ėmiausi įgyvendinti seną sumanymą - grįžti iš Vladivostoko į Klaipėdą dviračiu. Štai šioje kelionėje ir įvyko įvykis - pirmas stiprus, tuo metu dar nesuvokiamo pašaukimo ženklas. Norėdamas sužinoti kiek tiksliai liko kilometrų iki Maskvos sustojau paklausti milicininkų. Milicijos kapitonas, netikėdamas savo akimis, pamatęs maršruto taškus skelbiantį užrašą, tris kartus apibėgo dviratį, vis kartodamas: "Negali būti". Pakvietė išgerti arbatos - retas atvejis. Pasikalbėjome, atsisveikinome. Po penkių minučių, mane aplenkė juoda "Volga" ir sustojo. Iš jos išlipo tas pats milicijos kapitonas ir, prie manęs nustebusio priėjęs, tardamas: "Jei tu toks, tai tegul Jis tave globoja", padovanojo nedideli 2x3 cm dydžio paveikslėlį. Tai buvo Jėzų Kristų vaizduojanti miniatiūrinė ikonos kopija. Tai įvyko 1985 metais. Apie šią dovaną metus laiko niekam nesakiau. Grįžus į Klaipėdą netikėtų ženklų ėmė daugėti, kol galiausiai draugai prakalbo apie seminariją, apie kurią nieko nežinojau. Beieškant kelių į ją, vienas kunigas net sakė, kad tokių kaip aš nuo pokario metų į seminariją nepriėmė ir nepriims. Priežasties nenurodė. Vis dėlto galiausiai supratau, jog Dievas mane veda būtent šiuo keliu, kai buvau netikėtai įšventintas į diakonus pogrindinėje marijonų seminarijoje. Tai įvyko 1989 metų rudenį, t. y. praėjus ketveriems metams po sugrįžimo iš Vladivostoko. Viešpats globojo. Trisdešimt trejų metų išvažiuojate studijuoti į Romą, Šv.Alfonso akademiją. Ją baigęs bei apsigynęs moralės teologijos daktaro laipsnį grįžtate į Lietuvą.

Kaip nutiko, kad po tokios sėkmės pasirinkote ramią Vilkaviškio vyskupijos parapiją, kurios bažnytėlėje ir klebonaujate?

Mokytis visada labai norėjau ir man sekėsi įveikti visus sunkumus. Ypatinga Dievo dovana - galimybė studijuoti. Tačiau studijos kunigo gyvenime nebūtinai reiškia karjeros, pasaulio akimis, pradžią. Man visada buvo svarbu pažinti Dievo valią ir ją vykdyti, todėl buvau pasiruošęs atsižadėti to, ko labai troškau, nes tikiu, kad Jo meilė pranoksta mūsų įsivaizdavimus apie tai, ko mums reikia. Mus brandindamas, jei leidžiamės vedami, kartais Jis nuveda tokiais keliais, apie kuriuos nei mes patys, nei kas nors kitas niekada, vadovaudamiesi logika, nepagalvotume. Ta prasme buvimas Skardupiuose, viduryje parapijiečių laukų, kaip ten kam beatrodytų, yra dar vienas mano gyvenimo sėkmės laikotarpis - intensyvus gyvenimas dėl Viešpaties, kurio keliai nežinomi, tikint, kad Juo pasitikinčiųjų Jis niekada neapvilia.

Kodėl pasirinkote būtent moralės teologijos sritį?

Dar prieš seminariją į mano rankas pateko Aleksandro Žarskaus rinkinėlis "Skaista". Kai reikėjo parašyti bakalauro darbą, norėjosi pasigilinti į skaistumo šeimoje klausimą Bažnyčios mokymo šviesoje. O tai moralės teologijos sritis. Kai atsirado galimybė tęsti studijas Romoje atrodė būtų logiška gilintis jau pradėtoje srityje. Kadangi Vyskupas tam pritarė taip ir atsidūriau Šv. Alfonso akademijoje.

Manau, skaitytojus domintų, kodėl įstojote į Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės Sąjūdį? Ar tai lėmė asmeninė kažkokia patirtis, matant gyvenimą Lietuvoje ir Jūsų parapijoje, noras į alkoholizmo liūną asmenims padėtis ne tik dvasiškai, bet ir įtakojant Seimą, kad jis priimtų būtinus įstatymus?

Man asmeniškai alkoholis jokios įtakos neturėjo. Visada branginau blaivią galvą. Bet prieš keletą metų Marijampolės blaivystės sąjūdžio pirmininkė Regina Jadeikaitė paprašė būti jos vadovaujamos grupės dvasios vadu. Nors pati idėja buvo žinoma, tačiau kaip ji reiškiasi gyvenime nieko nežinojau. Pasirodo, ir mokyklinio amžiaus vaikai - valančiukai, ir suaugę - valančininkai įvairiomis progomis savo neužkastais talentais paliudydavo, kad gyventi blaiviai - yra džiaugsmo, draugiškumo, gerumo ir dieviškos meilės galimybė. Todėl džiaugiausi galėdamas padėti ir palydėti šį judėjimą, kuriam, be abejo, reikia naujų formų, sklaidos ir visokio Bažnyčios ir Valstybės atstovų palaikymo. Be to, supratau – norint padėti jaunimui rinktis atsakingo piliečio ir krikščionio požiūrį – būtina pozityviai perteikti blaivystės reikšmę ir svarbą.

Kokie bus Jūsų, Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio, pirmieji darbai? Kuria kryptimi žadate eiti? Pabandyti atgaivinti per mokyklas Lietuvos valančiukų judėjimą? Tęsti veiklą su Lietuvos valdžios atstovais?

Bandyti per bažnyčias šviesti žmones apie blaivaus gyvenimo būdo pranašumus? Pirmiausia norėtųsi sustyguoti BS įstatus, t. y. į juos įsigilinti, pažiūrėti ar yra dalykų, kurios reiktų keisti, papildyti, atsisakyti. Kita svarbi sritis - BS ateitis - šiandien ruošiami valančiukai. Todėl reiktų parengti išsamesnę valančiukų ruošimo programą, kuri galėtų pasitarnauti tiems mokytojams, kurie, turėdami galimybę, norėtų imtis šios veiklos būreliuose. Kadangi geriausiai žmones suvienija bendri renginiai - stengsimės visų pirma aplankyti visus esančius Lietuvoje BS skyrius, ieškosime kitų bendros veiklos formų. Turbūt nėra Lietuvoje šeimos, kuri kaip nors nebūtų nukentėjusi nuo svaigalų pasekmių. Todėl įvairiose Lietuvos vietovėse yra norinčių burtis, bet nežino nuo ko pradėti - taigi ir čia mūsų rūpestis padėti įsikurti naujiems BS skyriams. Pasidomėjus, kaip Lietuvoje reiškėsi blaivystės idėjos netolimoje praeityje, galima rasti gražių dalykų, kuriuos verta pakartoti. Turiu mintyje blaivystės metų programas. Todėl sieksime, kad tiek Vyriausybė, kuri prieš dešimtmetį tai buvo padariusi, tiek Vyskupų Konferencija, 2018 metus paskelbtų blaivystės metais. Lietuvos Bažnyčia, jei neklystų, blaivystės metus buvo paskelbusi 1980 metais. Dar viena mintis mus kreipia į apdainuotą Vyskupą Motiejų Valančių - kreipsimės į Kauno arkivyskupiją ir prašysime inicijuoti jo beatifikacijos bylą. Pabaigoje norėtusi išgirsti Jūsų blaivystės palinkėjimą ir mūsų organizacijos nariams, ir tiems, kurie kurie dar tik ieško kelio išeiti iš alkoholizmo liūno ar klajoja prieblandoje, kad alkoholis gali būti ir nepavojingas. Visi esame mylinčio Dievo kūriniai. Taigi kiekvienas turi savo kelią ir užduotį šiame pasaulyje. Linkiu atrasti tą, į šviesą vedantį kelią ir pažinti savo užduotį, kad neklaidžiotume gyvenimo pakampiais ieškodami tarsi paslėptos nuo mūsų laimės ar bandydami dirbtinai ją patirti visokių svaigalų pagalba. Juk laimingi ne tie, kurie laimės ieško, bet mylintys dieviška meile kiekvieną žmogų ir tarnaujantys kitiems darydami gera