Š. m. liepos 21 d. Dukstynos partizanų kapinėse prie Ukmergės atgulė didis Lietuvos sūnus mons. Alfonsas Svarinskas.

Gimė jis 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės apskrityje, Vidiškių parapijoje, Pamernackų kaime. Bet visa vaikystė prabėgo Kadrėnų kaime. Mokėsi Vidiškėse, Ukmergėje, Deltuvoje, vėl Ukmergėje.

Mokydamasis Kauno kunigų seminarijoje sovietų okupacijos metu įsijungė į pogrindinę veiklą, padėjo Lietuvos partizanams, net tris kartus buvo suimtas ir kalėjo sovietiniuose lageriuose, buvo tremtyje. Lageryje vyskupo Pranciškaus Ramanausko, taip pat kalinio,  buvo įšventintas į kunigus. Grįžęs į Lietuvą buvo labai aktyvus, drąsus kunigas. Kartu su keliais kitais kunigais įsteigė Tikintiesiems ginti katalikų komitetą.

Laisvoje Lietuvoje buvo Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo narys, Lietuvos kariuomenės Vyriausiasis kapelionas, buvusių Lietuvos partizanų kapelionas.

Mirė jis š. m. liepos 17 d. Vilniuje, eidamas 90-uosius metus.

Pašarvotas buvo Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios kriptoje, vėliau pačioje bažnyčioje. Laidotuvių dieną iškilmingai palydėtas į Vilniaus arkikatedrą baziliką. Joje šv. Mišias aukojo Lietuvos vyskupai, vadovaujami Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo. Pamokslą sakė pasipriešinimo sovietinės valdžios savivalei bendražygis Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

Dukstynos kapinėse atsisveikinimo kalbas sakė Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos Ministras  Juozas Olekas, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo  Akto signatarė, Signatarų klubo pirmininkė Birutė Valionytė, buvęs disidentas Petras Plumpa. Buvo perskaityta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio  Prezidiumo pirmininko Jono Čeponio kalba.

Jaučiau pareigą tarti žodį Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio vardu. Bet atsisveikinančių kalbėtojų skaičius buvo griežtai ribotas. Nebuvo sąlygų kalbėti ir po laidotuvių, kai  laidotuvių dalyviai Mūšios parke dar buvo vaišinami kareiviška koše, nors laidotuvių organizatorių ir buvo žadėta. Todėl man, kaip blaivystės sąjūdininkui, buvo malonu, kad visose penkiose atsisveikinimo kalbose prie kapo duobės buvo neužmiršta pabrėžti, jog mons. Alfonsas Svarinskas buvo atkaklus ir blaivių tradicijų diegėjas. Ačiū kalbėjusiems.

Norėdamas visgi užsiminti, kaip brangus ir gerbiamas buvo mons. Alfonsas Svarinskas mums, Blaivystės sąjūdžio nariams ir dalyviams, teikiu savo atsisveikinimo žodį, mano paties perredaguotą jau polaidotuvinėje dvasioje:

“Tėvynė mus pagimdė ta sąlyga, kad mes jos reikalams pašvęstume  savo didžiausias ir gražiausias jėgas”, senovės Romos laikais teigė Markas Tulijus Ciceronas.

Ar mes visada  visada sugebame atiduoti geram tikslui viską, ką esame iš prigimties ir auklėjimo gavę?        

Šiandien mes atsisveikinome su didžiu mūsų tautos žmogumi, kuris tikrai visas savo galias, visą savo gražiąją jaunystę ir tolesnius gyvenimo metus paaukojo kovai dėl Lietuvos katalikų Bažnyčios tikėjimo, dėl pačios Lietuvos laisvės, laisvės, kokios jis siekė, kokią įsivaizdavo.

Prancūzų mokslininkas, mąstytojas Blezas Paskalis yra pasakęs: “Nelaimingi tie žmonės, kurie neturi tikslo gyvenime.” Dar jaunas Alfonsas Svarinskas tą tikslą turėjo. Pirmiausia galvojo būti karininku, vėliau persiorientavo į kunigystę, nes galvojo, jog per ją galės daug gero padaryti savo krašto žmonėms. Jo gyvenime ir kariškio, ir dvasininko savybės pasireiškė.

Nuostabus nuo pat jaunystės jo stuburo dvasine prasme tvirtumas. Jis negalėjo lenktis prievartai  sovietų okupacijos metais. “Liūtas ir narve yra liūtas, jei nevirsta asilu”, yra pasakęs didis čekų žmogus, o gal tiksliau, tarpukario Čekoslovakijos pirmasis prezidentas Tomaš Masarykas. Asilu būsimasis monsijoras nevirto, nors daug kas jį tokiu norėjo padaryti, kad ir statydami filmą “Kas jūs, kunige Svarinskai?”

Bet jis nebijojo  rėžti tiesos į akis ir jau laisvos Lietuvos laikais. Ir ne paprastiems žmogeliams. Nenuostabu - tai daug kam buvo nepatogu, nemalonu. Kai kam jis atrodė per daug kategoriškas, netolerantiškas. Bet nepakantus buvo tik blogiui, o ne žmogui. Iš jo    “Prisiminimų” I dalies matyti, kad jis matė ne tik juoda ir balta, bet ir kur kas daugiau. Kaip gražiai jis pasakoja apie kalėjimo “Akmenininis maišas” viršininką Likiną, iš pastarojo patyręs  žmoniškumo, todėl knygoje jį vadina geru žmogumi. 

Mūsų Blaivystės sąjūdžiui jis, galima sakyti, buvo neoficialus dvasios vadas, patarėjas tiek dar okupacijos metais, kai susikūrė Vilniaus statybininkų blaivystės klubas, netrukus pasivadinęs “Sąjūdžiu”, tiek Atgimimo laikais, kai klubo pagrindu susikūrė legalus Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdis. Tai suprantama -  būsimo monsijoro siekiai  atitiko mūsų tikslus:                                                                                         

1. Veikti dėl Tėvynės laisvės ir gerovės.
2. Siekti krikščioniško, katalikiško dvasingumo.
3. Siekti, kad mūsų Lietuvėlė būtų blaivi.

Mano paties neakivaizdi su kunigu Alfonsu Svarinsku pažintis prasidėjo gal iš žmonių pasakojimų, gal iš “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos”  jo klebonavimo Viduklėje laiku, tikriausiai, ir iš to, ir iš to,  akivaizdinė – kai jis grįžo į tėvynę  jau iš Vakarų, Lietuvai tapus laisva. Prisimenu, kalbėjau kažkokiame BS renginyje ar paprastesniame susirinkime, o monsijoras įdėmiai klausėsi ir, matyt, mėgino “perkąsti”, kas aš per žmogus.

Jis yra vedęs Blaivystės sąjūdžio organizuotą eiseną, kurioje dalyvavo ne tik vilniečiai, bet ir Marijampolės bei Kazlų Rūdos blaivininkai, nuo Aušros Vartų per Vilnių ir visu Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus keliu.  Stebėjausi, kad būdamas jau solidaus amžiaus, tiek kalėjęs ir buvęs tremtyje, kankintas, daužytas, mus vesdamas, kantriai ir ištvermingai nuėjo tokį kelią.

Kaip noriai, nuostabiai jis platino blaivystės spaudą!

Monsijoras aiškiai matė, kad alkoholis luošina, žudo atskirą žmogų, padaro nelaimingas šeimas, kenčia nekalti vaikeliai, žlugdo visą tautą ir kad negali būti nuolaidų alkoholio skleidėjams. Ir jis savo parapijiečius pratino atsisakyti girtavimo tradicijų.

Pripažįstu – su kai kuriais jo požiūriais gal galima buvo  ir nesutikti, bet už jo aistrą ginamam reikalui negalima jo negerbti.

Mums, blaivaus gyvenimo būdo šalininkams, monsijoras Alfonsas Svarinskas pasiliks kaip kiečiausias, atspariausias Tėvynės ąžuolas, kovingiausias Lietuvos riteris, neišmušamas iš vėžių dvasininkas, ištikimai, ryžtingai tetarnavęs Dievui ir Tėvynei.

Už viską mes labai dėkingi nepamirštamam Monsijorui.                                                                        

Tegu dabar jau ramiai Jis ilsisi savo tėviškės žemelėje! Te mūsų maldos į  Aukščiausiąjį suteikia Jam amžinąją malonę!

Pastaba:   nuotraukoje, paimtoje iš en. Wikipedia - mons. Alfonsas Svarinskas JAV, Vašingtone 2007 m. birželį. Fotonuotraukos autorė – Monika Bonckutė.