AR NE  RIMVYDAS VALATKA SU GODA RAIBYTE SAPNUOJA BALTOS KUMELĖS SAPNĄ?                                    

Neseniai  žiniasklaidoje paskelbtas žurnalistės Godos Raibytės straipsnis “Rusiška propaganda vadinamai knygai – A. Verygos pratarmė” (LRT.lt). Tikėjausi, kad straipsnyje bus  ištisai tik autorės mintys. Bet perskaičius iki galo tapo aišku, kad ji pasakoja, cituoja labai apie save gerai manančio apžvalgininko Rimvydo Valatkos mintis, papildydama  ir propagandos specialisto dr. Manto Martišiaus  kur kas saikingesne, kultūringesne nuomone apie kun. Roberto Gedvydo Skrinsko knygą „Būkime blaivūs“ (2012 m. leidinį), apie tuometinio doc. Aurelijaus Verygos pratarmę tai knygai ir to paties autoriaus, tik dabar jau  Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro,  paaiškinimą dėl šios pratarmės. Labai gaila, bet   pati straipsnio autorė ir nuo savęs nepagrįstai priekabiauja prie tos knygos, prie jos autoriaus ir A. Verygos. Ir galvok, kad nori, ar tai - piktybiškas noras žmones sudirbti, ar tai iš neišmanymo.

Kodėl tik dabar, po penkerių  metų, minėti žurnalistai prisiminė  kun. R. G. Skrinsko parašytą ir išleistą knygą „Būkime blaivūs!”? Manau, todėl, kad nuo praėjusių metų pabaigos, po rinkimų į LR Seimą,    vyriausybiniu lygiu buvo rimtai susirūpinta, kaip mažinti svaigalų įtaką Lietuvos gyvenimui. Iškilo grėsmė nusistovėjusiam girtavimo tradicijų gyvavimui, alkoholio gamintojų ir prekybininkų pelnui Lietuvos gyventojų sveikatos, dorovės, valstybės tvirtumo  sąskaita.  Ir nestebėtina, kad imamasi leistinų ir neleistinų priemonių  tą taurų ryžtą sustabdyti.

 O kaip tai padaryti? Reikia būtinai suniekinti dabartinį Sveikatos apsaugos ministrą A. Verygą, su visos Vyriausybės,  Seimo pagalba nuosekliai siekiantį mažinti alkoholio įtaką žmonių gyvenime, ypač neleisti susiformuoti naujai girtuokliaujančių kartai. Ir ponas R. Valatka,  praradęs visą padorumą, kimba prie Aurelijaus Verygos, kad parašė  pratarmę minėtai kun. R. G. Skrinsko knygai. Perskaičiau pačią pratarmę, bet nieko blogo, neteisingo joje neradau, o tik gero. Pratarmę jos  autorius  baigia tokiu tekstu: „Tik dvasiškai ir fiziškai sveikesnė ir stipresnė visuomenė norės gyventi ir kurti Lietuvoje, o ne emigracijoje. Labai tikiuosi, kad šioje knygoje pateikta informacija paskatins susimąstyti ir labiau domėtis tuo, kas vyksta aplink, daugiau dėmesio skirti ne svaiginimuisi, bet savo sveikatos išsaugojimui.“

 Paskui minėtoje knygoje spausdinamas paties knygos autoriaus kun. R. Skrinsko „Įvadas.“ O čia  ponas    R. Valatka  randa nuodėmių, dėl kurių esą A. Veryga neturėjo rašyti teigiamos pratarmės, o jei parašė, tai  jis - jau carinio, sovietinio ir dabartinio Kremliaus propagandos palaikytojas.  Įrodymui kritikas pateikia dvi ištraukas iš „Įvado“. Bet kai ištraukos pateikiamos be viso konteksto, tai, aišku, „nuodėmingumas“ darosi didesnis. Viena kritikuojama ištrauka: „1914 m. carui Nikolajui II leidus įvesti Sausą įstatymą – išblaivinti žmonės susiorganizavo ir 1918 m. vasario 16 d. atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę.“

 Užkliuvo R. Valatkai ir kitas teiginys: „1985 m. TSRS Generaliniam Sekretoriui Michailui Gorbačiovui įvedus Blaivybės įstatymus, žmonių smegenims išblaivėjus, jie solidarizavosi, susiorganizavo į Sąjūdį ir 1990 m. kovo  mėn. 11 d. atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę.“  Į tai švelnesniu negu R. Valatka kritišku žodžiu atsiliepia minėtas propagandos specialistas M. Martišius.  Dėl kai ko sutinku ir aš, bet esu įsitikinęs, kad kun. R. G. Skrinskas ne iš piktos valios, o tik  šiek tiek naivokai atskirų asmenų prablaivėjimą palaikė visos tautos  blaivėjimu, dėl kurio esą atsirado ir politinis išblaivėjimas. Reikia neužmiršti, kad ir tuometinėje žiniasklaidoje buvo pastebėta, jog  Atgimimo metu vykusių pakilių renginių dienomis tose vietovėse iš tikrųjų arba iš viso neįvyko nusikaltimų arba jų pastebimai sumažėjo. Reikia iš tiesų pripažinti, kad kun.   R. G. Skrinsko parašytą knygos įvadą reikia  priskirti publicisto plunksnai, ne    mokslininko. O tokiu atveju galimos ir nuolaidos. Jų ypač turėtų prašyti  ir pats kritikas  R. Valatka, ne mokslininkas, o tik perdaug save iškeliantis, o kitus niekinantis publicistas. Iš tiesų  jis tomis nuolaidomis ir piktnaudžiauja, ir net labai.  Jo dažni akibrokštai kritikuojant kitus viršija padorumo, gal tiksliau, nepadorumo ribą ir prašosi ne tik pasmerkimo,  o gal net ir bausmės. 

Nematau jokios logikos R. Valatkos teiginyje: „Veryga neatgailauja tapęs Kremliaus propagandos gizeliu“. O kodėl jis turi atgailauti, jei R. Valatkos samprotavimai išlaužti iš piršto. Kritikantas vartoja „baltos kumelės sapno“ įvaizdį, kalbėdamas apie A. Verygą ar kun. R. Skrinską.  O man  atrodo, kad ponas R. Valatka pats sapnuoja baltos kumelės sapną, įžiūrėdamas A. Verygos  teiginiuose dabartinės Maskvos Kremliaus politikos palaikymą ar savo teiginiais duodamas peno Kremliaus propagandai. Ir aš netikiu, kad A. Veryga yra teigęs, jog dabar kas antras Lietuvoje gyventojas yra alkoholikas. Bet taip gali greitai atsitikti, jei Lietuvos valdžia nesiims  priemonių alkoholio tvanui sustabdyti, tikės R. Valatkos nusikalbėjimais. O Kremliaus išvedžiojimų nėra ko paisyti. Mes savo verkšlenimais per daug duodame jam garbės. Bet pats ponas R. Valatka jų paiso, labai juos sureikšmina, tai (pagal jo logiką)  jis pats yra Kremliaus pakalikas, todėl ir  nori išversti iš ministro posto  A. Verygą.

Mes, blaivininkai, tikrai gerai vertinome ir vertiname M. Gorbačiovo kad ir trumpą politiką alkoholio atžvilgiu Sovietų Sąjungoje, tame tarpe ir tuometinėje Lietuvoje. Gerbiamas A. Veryga yra teisus. Tai ypač pajuto medikai - staigiai sumažėjo alkoholinių psichozių skaičius, o blaivininkai išėjo iš pogrindžio, pasijautė labiau pilnateisiais aktyvistais savo respublikose. Stengėmės su kitų respublikų blaivininkais bendrauti ir būdami pusiau pogrindyje, bet ypač suaktyvėjo bendravimas minėtu M. Gorbačiovo laikotarpiu. To negali suprasti R. Valatka, jo laimei, gal ir netapęs alkoholiku, bet net nesislepiantis, kad mėgsta nugerti. Manau, dėl to tokie išpuoliai prieš blaivybės šalininkus. Bet už jo nugaros, aišku, stovi alkoholio pramonininkai ir prekybininkai. Todėl toks R. Valatkos įžūlumas.  Prisimenu, kaip spaudoje pats prisipažino, jog dar anais sovietiniais laikais šauniai su stikliuku rankoje bendravo  su Lenkijos, ne Lietuvos, lenkais. Ir tas buvęs bendravimas – tikra tautų draugystė. Gerai, kad draugiškai baigėsi, galėjo būti ir kitaip. Kiek pranešimų žiniasklaidoje, kaip sugėrovai ne tik susimuša, bet ir sužaloja vienas kitą ar net nužudo. O kalbėdami apie  laikotarpį prieš pat M. Gorbačiovo iškilimą, jo metu, ar po jo,  žinokite: pirmą kartą žodis „Sąjūdis“  buvo pavartotas ne 1988 m. vasarą, kai susibūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, o 1981 metais, kai   „Ortechstatybos“ treste susikūrė Vilniaus statybininkų blaivystės klubas „Sąjūdis“. Ir vienas iš jaunų to klubo  dalyvių buvo būsimasis kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas.  Lietuva būtų šviesi kaip saulė ne todėl, kad Lietuvoje visi būtų  rimvydai valatkos, o kad visi gyventojai būtų tokie, kaip kun. R. G. Skrinskas.    

 Niekas  negali nuneigti, kad lietuviai Vytautas Didysis, vyskupas Motiejus Valančius, Vydūnas, arkivyskupas Mečislovas Reinys, man asmeniškai buvęs artimai pažįstamas Juozas Kančys, rusas Levas Tolstojus ar indas Mahatma Gandis, kuriems alkoholis nebuvo draugas, buvo didesni ir verti didesnės pagarbos negu išgeriantys žmonės, nemokantys bendrauti vienas su kitu be degtinės taurelės ar alaus bokalo. Sako, apie mirusius arba gerai, arba nieko. Tegu jie man atleidžia, bet ir iš mirusiųjų klaidų  reikia mokytis. Turime Lietuvoje, Kėdainių krašte gimusį Nobelio premijos laureatą žymų lenkų poetą Česlovą Milošą. Jis ne tik buvo geras poetas, bet ir publicistas, visuomenės veikėjas, nevengęs, ypač solidžiame amžiuje, slėpti savo sąsajų ir su Lietuva, ir  su lietuviais. Bet perskaičius Andžejaus Franašeko (Andrzej Franaszek) rašytą labai išsamią biografiją „Miłoszas“, aiškėja, kad rašytojas nuo pat jaunystės nevengdavo stikliuko, neretai įkaušdavo, nusigerdavo,  o senatvėje apie tą savo silpnybę atsiliepė kritiškai, apgailestavo. Apgailestauju ir aš, tvirtai tikėdamas, kad išvengęs girtavimo tradicijų, jis būtų buvęs dar didesnis žmogus.

Tiktai su protu susipykęs, o gal  išgėręs  žmogus gali teigti, jog kun. R. G. Skrinsko knyga iškepta „iš Kremliaus miltų“, „su Rusijos juodašimčių ,išmintimi‘.“  Ponas Valatka neturi teisės niekinti knygos autoriaus, teigti, kad kun.     R. G. Skrinskas negalėjo remtis akademiku Fiodoru Uglovu, esą  buvusiu antisemitu ir roko priešu. Bet juk jis buvo vienas iš didžiausių Sovietų Sąjungoje blaivybės autoritetų. Neturi teisės niekinti, nes kun. R. G. Skrinskas visų F. Uglovo pažiūrų niuansų galėjo ir nežinoti; o jeigu taip ir būtų buvę, negalima visko suvelti – blaivininkams F. Uglovas svarbus, kad išmintingai, autoritetingai gynė blaivų gyvenimo būdą, o nebūtinai dėl ko  kito.

Būnant  Švedijoje, buvo sudarytos sąlygos man  ir mano draugams susitikti su Švedijos Riksdago nariais blaivininkais. Jie su pasididžiavimu pasakojo, kad, šiaip būdami skirtingų politinių pažiūrų, neretai ir kraštutinai priešingų,  susibūrę į parlamento blaivybės grupę,  puikiai kovoja dėl bendros idėjos. Ne išimtis ir dabartiniame LR Seime, kur skirtingų politinių partijų seimūnai susibūrė į Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio grupę.   Matydamas R. Valatkos  išpuolius,  aš turiu teisę nelabai tikėti R. Valatkos teigimu, jog F. Uglovas „dėl rusų nugirdymo buvo nusiteikęs prieš žydus ir rokenrolo muziką.“ O ir nusiteikimas nelygu nusiteikimui. R. Valatka, kaip jau pastebėjome, mėgsta kritikuoti, kai kuriuos teiginius ištraukęs iš konteksto.

 Iki kokio idiotizmo ponas R. Valatka pats prieina, nesigėdydamas idiotais vadinti garbingus žmones. Kokį ryšį gali turėti dabartinio Maskvos Kremliaus niekinimas Lietuvos partizanų su R. Skrinsko prieš penkis metus išleista knyga ar su A. Verygos jai parašyta pratarme? Tik praradęs gėdos jausmą, pilnas įžūlumo žmogus gali taip viešai samprotauti, gretinti nesulyginamus dalykus.

 Viskas lenda kaip yla iš maišo. R. Valatka, pats būdamas alkoholio mėgėjas, matyt, turėdamas daug draugų tarp alkoholio pramonininkų, prekybininkų, praradęs blaivų protą, gali be jokios gėdos taukšti tokias nesąmones  tiek apie kun. R. G. Skrinską, tiek apie prof. A. Verygą, kuris  esą   siuntęs Pasaulinei sveikatos organizacijai  suklastotų duomenų apie alkoholio vartojimą. Ir tokių absurdiškų teiginių yra ne vienas.

 Gaila, kad,  matyt, žymiai jaunesnė (aš jos nepažįstu, pirmą kartą jos vardą, pavardę išgirdau) LRT žurnalistė Goda Raibytė, švelniai sakant, patikliai pateikia už ją vyresnio žurnalisto R. Valatkos „padorius“, drastiškus  pasakymus. Ir pati  drįsta stebėtis,  abejoti R. G.  Skrinsko teiginiais  „apie vėžį, mirtį ir pavojingas ligas, kurie paremti darbais ir tyrimais, atliktais 4-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose.“  Užkliūva jai kun. R. G. Skrinsko kritika išgeriančių ar rūkančių merginų ir moterų.  Tai nejaugi mes dabar nematome jau ne pavienių rūkančių merginų, moterų? Jau pradedu galvoti, ar rūkančių moterų ne daugiau negu rūkančių vyrų. Kokie vaikai gims tų rūkančių motinų. Kokia bus Lietuvos gyventojų sveikata? Ir dar žurnalistė stebisi, kad knygoje pateikta apsigimusio vaiko nuotrauka. Dar jai neaišku, iš kur imta medžiaga knygai, iš kur pateikti berniukų ar vaikinų pasisakymai apie geriančias ar rūkančias merginas. Man trūksta žodžių ... Knyga labai kruopščiai paruošta.  Tik pikto siekiantis  ar visiškai kvailas gali rašyti tokius straipsnius.   Kyla klausimas, gal autorė  pati yra aktyvi  rūkalė, o kad vartoja alkoholį, tai ir abejoti neverta. Kilnus žmogus tokių straipsnių nerašys.

 Stebina, kad ne vienas, atrodo, rimtas portalas (www.delfi.lt, www.15min.lt, www.lrytas.lt, www.ve.lt) nesugebėjo kritiškai įvertinti  R. Valatkos nusikalbėjimų ir G. Raibytės, švelniai kalbant, nesusivokimo, ir klaidina visuomenę. O ką galvoti apie Lietuvos radiją ir televiziją? Neseniai Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio Vilniaus skyriaus valdyba nusiuntė LRT vadovybei kreipimąsi, kuriame buvo raginama daugiau kalbėti apie blaivaus gyvenimo būdo reikalingumą, rodyti blaivumo pavyzdžius. LRT vadovybės atsakyme buvo teigiama, kad jie taip ir darą. Ir štai dabar ėmė ir pateikė tokį šmeižikišką, iš piršto laužtą staigmeną.

 Susipažinęs su G. Raibytės ir R. Valatkos straipsniais, susimąsčiau. Ar verta į tokį „baltais siūlais“ sukurptus straipsnius iš viso reaguoti – gaišti brangų laiką, nervintis? Protingi žmonės, anot A. Verygos, atsirinks, supras, „kame šuo pakastas“. Bet juk paliesti mums brangūs, gerbiami žmonės. Juk gal skaitė ar  girdėjo ir tie, kurie ne taip visa tai susivokia arba ir mėgsta išgerti, girtuokliauti (tik ar pastarieji dar randa galimybių pažvelgti į laikraštį ar televiziją?). Taigi nereaguodami leistume dygti naujiems ragams ir rageliams ir toliau girtavimo kultūrai klestėti.

                                                                                                                                                                              Vytautas Uogelė,

                              geodezijos inžinierius, pensininkas,

                                                                                                   Vyskupo M. Valančiaus blaivystės                                                                                                                                                            sąjūdžio Centro valdybos narys